Iš carinio geležinkelio laikotarpio vandens bokštai labiausiai išsiskiria įdomiomis formomis. Pirmiausia tai – hidrotechniniai statiniai, itin svarbūs geležinkelio infrastruktūros elementai, kur iš artimiausio vandens telkinio imamas garvežiams reikalingas vanduo. Jei bokštas stovėdavo atokiau nuo patogaus privažiavimo, tada pasitarnaudavo vandens kolonėlės, į kurias vanduo patekdavo iš rezervuaro (bokšto). Vandentiekio ūkis statytas atokiau nuo bokšto, jo sistemą reikėjo nuolat prižiūrėti, tad paprastai šalia siurblinės buvo ir darbuotojo tarnybinis namas.

Vandens bokštai – tai ypatingi geležinkelio stoties akcentai. Deja, ne visose geležinkelio stotyse po Antrojo pasaulinio karo jie išliko, tačiau Ignalinos, Dūkšto miestų gyventojai gali džiaugtis šia išlikusia istorijos dalimi. Bokštai išsiskiria vertikaliu tūriu, buvo gana aukšti ir puikiai matomi aplinkoje, architektūroje dominuoja akmeniniai pamatai, apatinis mūro ir viršutinis medinis tarpsnis – jame įrengiama vandens rezervuaro talpa. Medžio drožyba pasižymi gana išraiškingu dekoru. Lyginant išlikusius pavyzdžius, išsiskiria du cariniu laikotarpiu statytų vandens bokštų tipai: didesnieji – ištęsto aštuonkampio formos ir mažesnieji – taisyklingo aštuonkampio formos.

Ignalinos stotis turėjo mūrinį, skarda dengtą vandens bokštą, iš kurio buvo nutiestas vandentiekis. Vanduo vandentiekiu tekėjo iki hidraulinio čiaupo, įrengto ties antrojo perono pabaiga Sankt Peterburgo pusėje. Bokštas buvo skirtas vandeniui pilti į garvežius, vėliau tiekė vandenį gretimiems namams. Ignalinos stoties vandens bokštas pastatytas apie 1862 metus, šešiakampio formos, dviejų aukštų, vieno bako. Jo pirmasis aukštas mūrinis, su arkinėmis angomis. Antrasis medinis, kiek didesnis už pirmąjį, skirtas vandens talpai. Į jį buvo patenkama kopėčiomis per nedideles duris. Tokie bokštai statyti pagal tipinius projektus. Vandens bokštas išlikęs iki šių dienų. Per parą toks bokštas galėjo patiekti 51 kubą vandens. Garvežiams vandenį tiekdavo iš ežero, kurį su siurbline jungė vamzdis. Prie siurblinės stovėjo siurblinės prižiūrėtojo gyvenamasis namas. Jau vėlesniu laikotarpiu, kai garo lokomotyvai buvo pakeisti ekonomiškesniais dyzeliniais, vandens bokštai  nebuvo naudojami. Ignalinos geležinkelio stoties vandentiekio bokštas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą (KVR unikalus numeris 21300).