Kelionė geležinkelio istorijos bėgiais „Dūkšto geležinkelio stotis“
Stotis yra ruožo Vilnius–Turmantas 125 kilometre. Dūkšto miestelis pradėjo kurtis nutiesus geležinkelį. Stotis įrengta 1862 m. Ji statyta kaip III klasės stotis, kurioje galėtų prasilenkti traukiniai, garvežiai pasipildyti vandens, o keleiviai galėtų pasivaikščioti. Dūkšte buvo įrengtos dirbtuvės, kuriose pagaminta didelių ir mažų žemės vežimo vagonų, karučių, kitų būtinų įrankių. 1863–1873 m. plane pažymėtas keleivių namas, garvežių pastatas (depas), prekių platforma, vandens bokštas su siurbliu, šalia bokšto du bendrabučiai, du tarnautojų namai, viešasis tualetas ir dvejos kareivinės. Stotis galėjo krauti ir iškrauti prekinius vagonus, priimti ir išduoti bagažą, todėl joje turėjo būti įrengti bent du papildomi keliai. 1863 m. sukilimo malšintojai kareiviams pastatė du barakus ir virtuvę.
Dūkšto stotis – dešinėje geležinkelio Sankt Peterburgas–Varšuva pusėje. Iki stoties ribų ir už jų geležinkelis – vienos vėžės. Ties stotimi įrengti papildomi keliai (atšakos), pagrindinis kelias ir atsišakojimas privažiavimui prie keleivio namo ir prie prekių platformos.
Keleivių namas buvo medinis, vienaukštis, su palėpe, dvišlaičiu skardiniu stogu, įėjimais nuo perono ir miestelio pusių, apšildomas 5 krosnimis. Pagrindiniame fasade buvo įėjimas su dvišlaičiu stogeliu ir trys langai kiekviename šone nuo durų. Galiniuose fasaduose buvo po keturis langus. Dūkšto keleivių namas buvo identiškas Ignalinos, Turmanto, Bezdonių ir kitų IV klasės keleivių namams. Stotis turėjo du peronus. Tarp pagrindinio kelio ir keleivių namų buvo įrengtas akmenimis grįstas peronas, tarp pirmo ir antro kelio – tokio pat ilgio, tik siauresnis medinis peronas. Geležinkelininkai naudojosi pirtimi, visi stoties gyventojai sėmė vandenį iš dviejų šulinių. Stotis turėjo ugniagesybos inventoriaus, ryšį su kaimyninėmis stotimis užtikrino 3 telegrafo laidai ir 3 telegrafo aparatai. Nutiesus geležinkelį ir Dūkštui tapus mazgine stotimi, čia išaugo judėjimas, transportas ir prekyba, atsirado daugiau ir rusų valdininkų bei jų šeimų narių. Jų reikmėms Dūkšte buvo pastatyta cerkvė. Dūkšto geležinkelio stotis pavadinimą gavo iš netoliese buvusio Dūkšto dvaro. Stotis įkurta Tumalinos (Taškūnų) valstybinio dvaro teritorijoje.
Tarpukariu Dūkšto stotyje didelių pakitimų nebuvo, geležinkelio stotis liko rytiniame miestelio pakraštyje. O per Antrąjį pasaulinį karą Dūkšto stotyje sunaikintas keleivių namas, nukentėjo ir kai kurie svarbiausi pastatai – apgriautas vandens bokštas, depas neteko stogo. Gyvenamieji namai, sandėliai ir mažesni ūkiniai pastatai išliko nepaliesti. Po karo keleivių namų funkcijas atliko gyvenamasis namas. 1950 m. dokumentuose pažymėta, kad Dūkšto stotyje ketinama pastatyti keleivių namus pagal Minsko–Bresto geležinkelio ruožo vienos iš stočių šabloną. Dūkšto stoties keleivių namas iškilo į vakarus nuo sunaikinto, kiek toliau nuo bėgių ir platformos, vienoje linijoje su depu. Šalia jo pastatyta bagažinė ir du sandėliai.
1861 m. liepos 4 d. Dūkšte prasidėjo pirmasis streikas Lietuvoje. Tiesiant Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelį, akmenskaldžiai pareikalavo iš rangovų, kad nebūtų sumažintas jau ir taip mažas darbo užmokestis. Streikavę darbininkai kreipėsi net į patį generalgubernatorių Vilniuje, tikėdamiesi jo užtarimo. Caro valdininkai, pabūgę neramumų ir streikų visoje geležinkelio tiesimo trasoje, griebėsi skubių ir griežtų priemonių: liepos mėnesio pabaigoje 4 aktyviausi streiko organizatoriai buvo pasodinti į kalėjimą, 5 – žiauriai nuplakti. Valdininkai užgniaužė pirmąjį streiką ir privertė akmenskaldžius dirbti senomis sąlygomis.
Dūkšto stotis susijusi su viena stambia geležinkelio avarija, kuri 1895 m. sausio 4 dieną įvyko tarp Dūkšto ir Ignalinos. Tuo metu sugedo iš Ignalinos išvykusio traukinio garvežys. Traukiniui parvilkti iš Dūkšto pasiųstas pagalbinis traukinys. Jis turėjo partempti sugedusį traukinį į Dūkštą. Pagalbinio garvežio mašinistas per vėlai ėmė stabdyti ir trenkėsi į stovinčio traukinio garvežį. Sudaužyti abu garvežiai, tarnybinis ir vienas prekinis vagonas, sužeisti trys garvežių darbuotojai. Buvo Dūkšte ir kitokių nelaimių. 1898 m. birželio 30 d. traukinys užmušė stoties iešmininką, 1900 m. birželio 30 d. traukinys suvažinėjo bėgių tepėją, liepos mėnesį po traukinio ratais žuvo nežinomas žmogus.