Ignalinos krašto žemės iki XIII a. II pusės priklausė Nalšios žemei, o nuo 1413 m. — Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei, Vilniaus vaivadijai. Manoma, kad teritorijoje, kurioje įsikūrė ir kurią dabar užima Ignalina, pirmieji gyventojai apsigyveno IX—XII a. Dabartinio miesto teritorijoje yra buvusios keturios gyvenvietės: Ignalinos, Dekaniškės arba Vašivkos palivarkai bei Budrių ir Vilkakalnio (Užmiškio) kaimai. Legenda byloja, kad Ilgio ežero Rudakampio pusiasalyje stovėjusi medinė pilaitė, greičiausiai, sudeginta kalavijuočių XIII a. pradžioje. Ignalinos rajono teritorijoje buvo Ažvinčių, Linkmenų, Dysnos, Kančiogino ir Švenčionių valsčiai. Pastarajam priklausė Girminiai, Petravas, Žydeliai ir kiti kaimai. Tikėtina, kad po Didžiojo Kunigaikščio privilegijų, dar XV a. viduryje, neliko Ceikinių, Dūdų ir kitų valsčių. Šiaurinė krašto dalis buvo priskirta didelei Breslaujos vietininkijai.
Laikas neatpažįstamai keitė kraštovaizdį. Kraštą niokojo suirutės Abiejų Tautų Respublikoje. XVII a. vidurio Švedijos ir Maskvos okupacijos laikotarpis, matyt, ne veltui buvo vadintas Tvano laikotarpiu. Kraštas nukentėjo XVII a. vidurio ir XVIII a. pradžios marų metu. XIX a. pabaigoje prasidėjo masinė emigracija. XX a. pradžioje šis kraštas buvo gan senoviškas ir toli nuo kultūrinių ir administracinių centrų. O 1915—1918 m. kraštą nualino vokiečių okupacija. Po Pirmojo pasaulinio karo Ignalina liko lenkų okupuotame krašte. 1920 m. Ignalina, kaip miestelis, buvo priskirta Daugėliškio valsčiui.
Ignalinos kaip miestelio istorija prasidėjo nuo geležinkelio Sankt Peterburgas—Varšuva tiesimo. 1851 m. vasario mėnesį carinės Rusijos vyriausybė priėmė nutarimą dėl geležinkelio linijos tiesimo. 1857 m. šio geležinkelio projektas buvo patvirtintas ir jame numatyta Lietuvos teritorijoje kas 20 varstų (apie 21,34 km) įrengti geležinkelio stotis. Projekte buvo ir Ignalinos geležinkelio stotis, kuri pavadinimą gavo nuo netoliese buvusio Vidiškių dvaro palivarko. Dvarą ir Ignalinos palivarką valdė Jonas Kaminskas, kuris dar iki 1840 m. įkurtą palivarką pavadino savo sūnaus Igno vardu. Aukščiausios klasės geležinkelio stotis buvo numatyta Lentvaryje, pirmosios – Vilniuje, trečiosios – Dūkšte, ketvirtosios – Ignalinoje. Statybos darbai pradėti 1859 m. pavasarį. Dabartinis Ignalinos miestas yra išsidėstęs abipus geležinkelio Vilnius—Sankt Peterburgas. Miesto centras (įskaitant geležinkelio stotį) yra išsidėstęs buvusio Vidiškių dvaro Ignalinos palivarko žemių teritorijoje.
Po Antrojo pasaulinio karo Ignalina pradėjo plėstis. 1939 m. Vilniaus kraštą gražinus Lietuvai, Ignalina priklausė Švenčionių apskričiai, o 1950 m. gavo miesto teises ir tapo rajono centru. Palyginti su kitais rajonų centrais, Ignalina buvo gana menkas miestelis, užstatytas vienaaukščiais mediniais pastatais, negrįstomis gatvėmis. Bet tuomet buvo pradėtos steigti administracinės įstaigos, įmonės, pradėjo veikti ligoninė, mokyklos. Pirmoji mokykla Ignalinoje atidaryta 1906 m. geležinkeliečiams priklausančiame mediniame pastate. Mokykla, kurią lankė daugiausia geležinkeliečių vaikai ir buvo mokoma rusų kalba, gyvavo iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios. 1935 m. lenkų okupacijos metais, buvo pradėta statyti nauja mokykla (dab. Valstybės apsaugos sienos tarnyba). Nuo įkūrimo pradžios joje buvo mokoma lenkų, o vėliau — lietuvių kalba. Paskutiniais lenkų okupacijos metais mokykla buvo perorganizuota į septynmetę, vėliau — į progimnaziją, į gimnaziją ir galiausiai — į Ignalinos 1-ąją vidurinę mokyklą. 1961 m. mokykla persikėlė į naujas patalpas — dabartinę Ignalinos Česlovo Kudabos progimnaziją. 1939 m. „Ryto“ draugija buvo įsteigusi ir lietuvišką pradinę mokyklą.
Ignalina ilgą laiką neturėjo bažnyčios. Šv. Mišios buvo aukojamos mokyklose, bute Vilkakalnyje, o vėliau — Meškėnų name prie Gavio. XX a. I pusėje buvo pradėtos rinkti lėšos Ignalinos bažnyčios statyboms, tai truko apie penkerius metus. Ponai E. Dorochova ir A. Rėchs padovanojo 10 594 m² žemės plotą. 1931 m. buvo pradėta statyti medinė koplyčia, kuri, pastačius bažnyčią, turėjo tapti klebonija. 1934 m. buvo dedami mediniai pamatai bažnyčiai, pašventintas kertinis akmuo ir pradėtos statybos. Bet prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas sutrukdė darbus ir sovietmečiu turėjusi būti bažnyčia tapo kultūros namais, o dabar — biblioteka. Tik 1989 m. buvo pašventintas kertinis akmuo, buvo pradėtos statybos ir po 10 metų tikintieji jau galėjo melstis naujoje Ignalinos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje.
1950 m., kai Ignalina gavo miesto teises, joje gyveno 1243 žmonės. Miestui buvo priskirtas ir buvęs Ignalinos palivarkas. 1951 m. buvo pakeisti daugelio miesto gatvių pavadinimai. Bažnyčios gatvė pavadinta M. Melnikaitės (dab. Atgimimo g.), Gaveikėnų ir Daugėliškio — Komjaunimo (dab. Ateities g.), Palūšės — Turistų ir kt. Miestas keitėsi. Kilo nauji pastatai, gyvenamieji namai, buvo tvarkoma aplinka, vystomas turizmas.
Virtualioje parodoje eksponuojamos nuotraukos, kuriose įamžinti Ignalinos miesto ir krašto vaizdai, švenčių akimirkos ir kraštiečiai. Parodoje galima pamatyti įvairius pastatus: naujai kylančius, anksčiau pastatytus, pasikeitusius, bet dar stovinčius iki šiandien. Vienas, kurį galima pamatyti tik nuotraukose — tai Etnokultūros centro pastatas, kurio vietoje dabar stovi prekybos centras. Mieli akims senųjų gatvių, mokyklų ir gamtos vaizdai. Eksponuojamos nuotraukos yra iš Ignalinos krašto muziejaus archyvo.