Spalio 1 dieną prof. A. Hrebnickio muziejuje buvo organizuota Atvirojo sodo diena. Nors rudeniškas oras buvo lietingas, tačiau tai neišgąsdino didelio būrio istorine sodininkyste besidominančių mylėtojų. Susitikimas pradėtas ekskursija. Susitikimo dalyviai buvo pakviesti apžiūrėti klėtelę – pirmąjį A. Hrebnickio namelį, ir pagrindinį namą, kur saugomi profesoriaus veikalai, asmeniniai daiktai, nuotraukos,  vaisių  muliažai, vitražai.  Vėliau entuziastai vaikštinėjo po sodą ir parnešė iš jo daugelį ten augančių obuolių rūšių. Klėtelėje vyko įdomios diskusijos, ragauti obuoliai, lyginti jų skoniai, identifikuotos rūšys.

Gyvenimas ne kartą įrodė, kad visai neverta atsisakyti senų gerų dalykų, nes  tai, kas autentiška, liks vertybe visuomet. Taip atsitiko ir su senomis vaismedžių veislėmis, nes dabar gan intensyviai ieškoma to, kas išliko, ką augino mūsų proseneliai. Ir tokie sodai tampa įdomūs jau ne tik mokslininkams, bet ir turistams. 

Senieji vaismedžių sodai, menantys šimtą ar net daugiau metų, yra vertingi istoriniu, kultūriniu ir gamtiniu požiūriu. Tai yra svarbus Lietuvos kraštovaizdžio elementas, formuojantis tradicinį kultūrinį kraštovaizdį. Senuosiuose soduose gali būti atskleista ne tik vietos istorija, bet ir pomologinis (vaisių veislių) paveldas, supažindinantis su kultūrinių augalų įvairove.

Lietuvoje galima būtų išskirti tris paveldo sodus. Bene garsiausias –  Ignalinos rajone Adomo Hrebnickio įveistas 14 ha medelynas ir sodas, kuris tuo metu buvo didžiausias ne tik Lietuvoje, bet visose Baltijos šalyse. Mokslininkas augino daugiau kaip tūkstantį vaismedžių veislių, tyrė jų derlingumą, tręšimą, stebėjo atsparumą šalčiams. Gamtininkas profesorius Tadas Ivanauskas įkūrė Obelynės parką Kauno rajone, o gamtininkas Pranciškus Baltrus Šivickis 1930 m., sugrįžęs iš Jungtinių Amerikos Valstijų, nusipirko Grabuosto ežere (Molėtų r.) salą ir joje užveisė sodą, kurio vaismedžiai dera iki šiol. Tai žymioji Obuolių sala.

Pirmasis žingsnis siekiant išsaugoti vertingus istorinius sodus Lietuvos rajonuose – tai jų inventorizacija. Senuosiuose soduose galima sutelkti bendruomenes, organizuoti sodo priežiūros talkas. Čia žmonės galėtų minėti tradicines šventes, tiesiog leisti laiką, dalytis  įspūdžiais ir džiaugtis buvimu. Apie tai ir buvo daug diskutuota susitikimo metu. Tikimasi, kad apžvelgus Rojaus sodą, įvertinus jo būklę, nustačius veisles, išanalizavus istorinį, kultūrinį kontekstą, matysis sodo, kaip vertingo istorinio ar kultūrinio objekto, potencialas.

Renginį organizavo Ignalinos krašto muziejus kartu su feisbuko grupe „Senos vaismedžių veislės Lietuvoje“.