Kelionė geležinkelio istorijos bėgiais „Ignalinos geležinkelio stotis“
Stotis yra ruožo Vilnius–Turmantas 101 kilometre. Tiesiant Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelį, 1862 m. įrengta IV klasės geležinkelio stotis. 1863–1873 m. plane nurodyti šie statiniai: keleivių namas, prekių platforma, ant prekių platformos pastatytas sandėlis – pakhauzas, vandens bokštas, vandens siurblinė, pirtis, kelio tarnybos sandėlis-krautuvė, du bendrabučiai, trys tarnautojų namai, siurblinės mašinisto namas, sargo namelis, viešasis tualetas ir kareivinės. Nuo pagrindinio vienos vėžės geležinkelio ties stoties centru nutiesta pralanka, nuo kurios į abi puses buvo pastatyti aklakeliai su atšakomis – Sankt Peterburgo pusėje skirta nuvažiavimui prie prekių platformos, Varšuvos pusėje – prie keleivių namų ir bokšto. Transporto judėjimui reguliuoti stotyje buvo 9 jungtys ir iešmai.
Stoties centre išilgai stovėjo vieno aukšto medinis keleivių namas su palėpe. Tai stačiakampio formos, pailgas pastatas dvišlaičiu skardiniu stogu. Statinio ilguosiuose fasaduose per vidurį įrengta po įėjimą, nuo kurio į abi puses buvo po tris langus. Galiniuose fasaduose tokių plačių langų įrengta po keturis. Visos angos – stačiakampės. Pastatą puošė raižytos vėjalentės, ažūriniai sandrikai (architektūros elementas), gembės. Namus apšildė kelios krosnys. Tarp keleivių namų ir pralankos kelio įrengtas pirmasis (platesnis) peronas, tarp pagrindinio kelio ir pralankos – antrasis (siauresnis) peronas.
1894 m. Ignalinos stoties kelių ilgis sudarė 2784,3 m, keliuose buvo įrengta 11 kryžmų ir iešmų, 6 atsparos. Stotis turėjo 2 semaforus ir 2 žalius diskus, kurių prižiūrėtojai, iešmininkai naudojosi 2 medinėmis skarda dengtomis būdelėmis. Geležinkelininkų reikmėms stoties teritorijoje buvo pastatyti mediniai skarda dengti namai: vienas didelis darbininkų, vienas kelio sargo, 7 namai aukštesniesiems stoties ir Ignalinos kelio ruožo tarnautojams. Vienas aukštesniojo rango geležinkelininkų namas buvo dengtas malksnomis. Geležinkelininkai asmeniniam ūkiui tvarkyti turėjo 9 medinius tvartelius ir 5 medines ledaines-rūsius. Stoties gyventojai sėmė vandenį iš 5 šulinių, naudojosi dviejų krosnių pirtimi. Kelių ruožas turėjo 3 medinius skarda dengtus pastatus, kuriuose buvo įrengtos kalvė, staklių dirbtuvės, garažas drezinai, turėjo 2 karkasinius statinius medžiagoms ir cementui laikyti. Stotis turėjo mūrinį skarda dengtą bokštą su vienu baku, kurie buvo statomi pagal tipinius projektus. Stotis jungėsi su kaimyninėmis stotimis telegrafo laidais ir dviem telegrafo aparatais.
Prieš tiesiant pirmuosius geležinkelius ir įrengiant stotis, gyvenvietėse buvo išperkama žemė. Valstybė mokėdavo išmokas sklypų savininkams, kad tiesimas ir statyba vyktų sklandžiai. Atitinkamai nuo stoties dydžio priklausydavo jos užimamos teritorijos plotas – nuo kelių šimtų ir kelių tūkstančių kvadratinių metrų (priklausomai nuo stoties klasės). Tai lėmė ir pastatų bei statinių skaičių. Pažymėtina, kad pirmieji geležinkeliai buvo nutiesti gana sklandžiai – žemės nusavinimo darbai visoje Lietuvoje vyko be didesnių trukdžių, nes geležinkelio tiesimas susilaukė didelio valdžios dėmesio ir jau 1857 m. Rusijos imperatoriaus įsaku buvo prilygintas valstybinės reikšmės darbams. Ignalinos stoties statybai reikalingą žemę caro valdžia nupirko iš Igno Kaminskio valdomo palivarko. Per Pirmąjį pasaulinį karą Ignalinos stotis nenukentėjo. Dauguma statinių, pažymėtų 1863–1873 m. dokumentuose, tebestovėjo iki 1940 m. Antrasis pasaulinis karas taip pat didelės žalos nepadarė.
1981 m. nugriovus senus medinius keleivių namus, pastatytas naujas geležinkelio stoties pastatas. Dabartiniu metu visi geležinkelio stoties pastatai harmoningai įsilieja į Ignalinos miestelį.