Biudžetinė įstaiga, kodas - 302837241, Ateities g. 43, Ignalina | Tel. +370 682 13864 | muziejus@ignalina.lt

Skiautiniai Ginučių kartose

Laisvalaikio pomėgis suburia, suvienija žmones, net padaro juos artimais draugais. Pavyzdys –  skiautinių meno klubas „Vorė“, vasario mėnesį surengęs parodą Ignalinos krašto muziejuje. Narių klubas turi nelabai daug, tačiau prijaučiančiųjų gretos – didelės. Viena iš tokių yra Jurgita Paknia, kuri mielai prisidėjo prie klubo organizuojamos parodos ir pristato joje savo darbus. Štai kaip Jurgitos gyvenime atsirado skiautiniai:

„Nuo ko prasideda susidomėjimas skiautiniais? Gal tai slypi giliai pasąmonėje?

Būda maža mergaitė visą laisvą laiką leidau pas bobutę Veroniką Rukienę Ginučiuose. Čia dažnai lankydavosi bobutės draugė ir kaimynė Veronika Nasavičienė. Veronika mokėjo  skiautinių meno. Kartą bobutė, surinkusi savo ir dieduko sudėvėtus drabužius, atidavė juos Veronikai ir iš jų gimė keli skiautinių darbai.  Vienas iš jų ir puikuojasi šiandien muziejuje. Į skiautinį yra sudėta bobutės suknelės, skarelės, naktiniai marškiniai, dieduko multininiai ir medvilniniai marškiniai. Skiautinys buvo be galo mėgstamas mano bobutės. Ji jį kasdien naudojo uždengti lovai ar prisėdus ant lovos krašto apsikloti kojas.

Teko ir man, tuomet mažai mergaitei, lankytis pas Veroniką Nasavičienę. Atsimenu ją sėdinčią ant lovos krašto savo mažoje trobelėje, palinkusią prie mažo virtuvės langelio ir siuvančią skiautelę prie skiautelės. Atmintyje giliai įstrigęs vaizdas su ant lovos išdėstytomis skiautelėmis.  Tai nebuvo būtent šis eksponuojamas darbas, nes kai šis buvo  siuvamas manęs dar ko gero nebuvo. Niekas nepamena tikslaus laiko kada šis skiautinys atsirado bobutės namuose, bet apytiksliai 1970-1980 metais. Bobutei mirus, atsitiktinumo dėka pamačiau šio skiautinio kampelį šiukšlių maiše ir pasiėmiau man taip brangų ir neįkainojamą palikimą.

Esu inžinierė, bet visada mane traukė rankdarbių menas. Daugumą jų išbandžiau – nėrimą, mezgimą, siuvinėjimą,  vilnos vėlimą, papuošalų gamybą iš odos, karoliukų bei modelino ir kitką. Bandžiau kažkiek ir siūti. Mėgstu lankytis parodose, kur prekiaujama rankdarbiais ar medžiagomis kūrybai. Praeidavau pro skiautinius jais besižavėdama, bet nedrįsdama išbandyti šio meno.

Prieš kelis metus nusprendžiau įsigyti siuvimo mašiną.  Kadangi siuvau labai nedaug,  nusprendžiau pirkti dėvėtą mašiną. Tada nežinojau kuo mano įsigyta siuvimo mašina yra ypatinga. Tik vėliau supratau, kad ji yra sukurta būtent skiautinių siuvimui. Po kiek laiko nusipirkau ir medžiagų skiautiniams,  bet jie liko gulėti kelis metus dėžėje.  Bijojau sugadinti gražius audinius.  Socialiniuose tinkluose mano žvilgsnis vis labiau ir labiau ėmė krypti į skiautinius.  Čia ir išmokau visokių technikų.  Atrodė, kad jau baigiu pribręsti ir belieka prisėsti ir išbandyti.  Deja sudygsniavimo menas atrodė neįveikiamas.

Pernai rengtoje bitininko šventėje Stripeikiuose sutikau skiautinių menininkę Danutę Blažienę. Pasirodo, Danutė turi Longarmo (sudygsniavimo) mašiną ir dar gyvena visai kaimynystėje. Viskas pasirodė įveikiama. Tad pradėjau nuo paprastesnių medžiagų, kurių būtų mažiau gaila jei nepavyktų. Esu perfekcionistė ir reikalavimus sau keliu aukštus.  Šalia eksponuojamas mano trečias darbas (Likimas). Širdyje jaučiu palaimą siūdama. Turiu daug idėjų ką dar norėčiau pasiūti, tad siūsiu ir toliau. Vienas iš bręstančių projektų – Veronikos Nasavičienės  skiautinio restauravimas. Audiniai daug matę ir susidėvėję,  o skiautinio keisti  ar stiprinti susiūnant siuvimo mašina, tikrai nenoriu.  Jis turi likti 100% rankų darbo ir nepakitęs. Nusivežiau šį skiautinį parodyti Danutei ir pasitarti, kaip galėčiau restauruoti. O ji pakvietė mane į parodą. Sutikau savo senovinį lobį parodyti visuomenei. Teko jį paruošti parodai. Reikėjo prisiūti tunelį eksponavimui. Tą dieną kaip tik namuose nebuvo elektros,  tad siuvau sėdėdama palinkusi prie lango ir prisiminiau Veroniką, kuri lygiai taip pat palinkusi prie savo langelio kažkada siuvo šį skiautinį. Skirtingos kartos, skirtingi gyvenimai, bet mus suvienija skiautiniai.“

 

Skiautininkių klubui „Vorė“ priklauso skirtingo amžiaus, skirtingų profesijų moterų. Pagrindinis jas vienijantis bruožas – meilė rankdarbiams. Moterys tikina, jog kūrybiškas darbas labai įtraukia, užkrečia: vienoms skiautiniai – sielos atgaiva, kitoms – nepagydoma liga, trečioms – pilkos kasdienybės paįvairinimas. Dabar paaiškėja ir neįprasto klubo pavadinimo atsiradimo idėja: vorė ar voras moterims simbolizuoja kruopštų, nuolatinį, atkaklų darbą kuriant unikalius, vienetinius, nepakartojamus kaip patys voratinkliai darbus.

Užsukite į muziejų aplankyti nuostabios parodos pavadinimu „Skiautinių voratinkliuose įsipynę…“. Paroda veiks iki kovo 12 dienos.