Rugsėjis turi nepaprastą gabumą kasmet priversti įsimylėti jį. Kol pergyvename vasaros baigtį, rugsėjis puošiasi visa spalvų palete, visu ryškumu. Smagu, kad šiemet būtent rugsėjį prasidėjo paskutinis šių metų Lietuvos muziejų kelio etapas. Šiųmetinė akcijos tema „Kultūriniai kraštovaizdžiai: parkų ir sodų menas“ kvietė pasižvalgyti po pačius įdomiausius mūsų regiono istorinius parkus. Ignalinos krašto muziejaus filialas, prof. Adomo Hrebnickio muziejus, taip pat prisidėdamas prie šio akcijos kvietė į įdomią ekskursiją po seną Rojaus parką ir muziejų. Nors reikėjo dėl ekskursijos susitarti iš anksto, norinčių apsilankyti netrūko.
Ar manote, kad Rojus egzistuoja tik Biblijos pasakojimuose? Tada turbūt nustebtumėte pamatę kelio ženklą su nuoroda, kad iki Rojaus – 1 km. Tai ne miražas, vieta tokiu egzotišku pavadinimu iš tikrųjų egzistuoja. Viename ežeringiausių Lietuvos kraštų, Ignalinos rajone, kalvomis ir slėniais išraižytose Dūkšto miestelio apylinkėse žaliuojančių medžių pavėsyje skendi Rojaus kaimelis.
Rojų įkūrė tuo metu žymiausias Lietuvos sodininkas, pomologas, Peterburgo miškų instituto profesorius A. Hrebnickis (1858 – 1941). Jis tyrinėjo obuolių, kriaušių, vyšnių, slyvų veisles. 14 ha sode buvo surinkta didžiulė vaismedžių kolekcija – iš viso 1197 veislės.
Jo surastos obuolių veislės išplito net už Lietuvos ribų. Pamatęs šią vietovę, kai dar nebuvo įkurtas sodas, vienas A. Hrebnickio draugas pasakė, kad čia tikra velnynė, o žymusis sodininkas pagautas įkvėpimo atkirto, kad čia tikras rojus. Taip ir prigijo šis pavadinimas.
Įveisęs sodą, A. Hrebnickis čia pasistatė namus, kuris 1961 m. tapo muziejumi. Čia saugomi jo moksliniai darbai, namų apyvokos daiktai, dukters tapyti paveikslai. Nors dabar Rojus jau nesididžiuoja daugybe obelų veislių, tačiau čia vis dar kvepia obuoliais, o visa sodybos aplinka alsuoja paslaptimi.
