Paroda „Bendras Europos identitetas totalitarinių režimų kontekste“. Sausio 12–31 d. Ignalinos krašto muziejuje.
Ši paroda – tai bandymas per vieno šalies kampelio istoriją pažinti ne tik visos Lietuvos, bet ir Europos valstybių praeitį.
Totalitarinių režimų priespauda tapo bendru XX a. senojo žemyno skauduliu. Apmąstant šią temą, nuolat kyla klausimų, kodėl esama tam tikros atskirties tarp žemyno Rytų ir Vakarų, kodėl totalitarinė sovietinė priespauda dar nėra mūsų pačių ir kolegų Vakaruose tinkamai įvertinta?
Į šiuos klausimus ir mėgina atsakyti uteniškiai, naudodamiesi savo muziejaus fonduose sukaupta medžiaga. Ekspozicija parengta istorinių kontrastų principu, ją sudaro 5 dalys, atskleidžiančios pagrindinius Utenos krašto ir Lietuvos įvykius 1940–1965 m., kartkartėmis juos palyginant su gyvenimu už „geležinės uždangos“. Ekspozicijos dalys pasakoja ir gretina totalitarinių režimų patirtis šiomis temomis:
Padalinimas, lėmęs karą/ karas, sutriuškinęs blogį
Prievartinis karas/ karas už laisvę
Naujoji baudžiava/ socialiai atsakinga Europa
Naujoji vergija/ žmogaus teisių Europa
Vienui vieni/ bendrai kartu.
Utenos kraštotyros muziejaus ekspozicija rodo, kad ir toliau nuo sostinės esančios vietovės istorija nėra provinciali – vietos kraštotyrininkų sukaupta medžiaga gali būti naudinga atskleidžiant ne tik lokalią, bet ir daug platesnę istorijos koncepciją. Ekspozicijos rengėjai tikisi, kad išdėstyti Rytų ir Vakarų Europos skirtumai leis tautoms viena kitą labiau pažinti, suartėti, o uteniškiai ir miesto svečiai galės džiaugtis reikšmingu savo krašto indėliu išryškinant tam tikras XX a. Europos tautų istorines sąsajas.
Moderni valstybė neįsivaizduojama be geležinkelio. Pirmasis traukinys į Uteną ėmė kursuoti daugiau nei prieš šimtą metų, kuomet 1901 m. buvo baigta siaurojo geležinkelio Panevėžys–Švenčionėliai trasa. Siaurukas, vežiojęs medieną ir keleivius, judėjo nedideliu – 25 km/val. greičiu. Nors pradžioje traukiniais mieliau važinėjo inteligentai, netrukus ir paprasti kaimo žmonės nustojo drovumo lipti į neregėtą transportą, tad traukinys tapo įprasta ir būtina Lietuvos gyvenimo dalimi. Traukiniai sujungė Lietuvą su Europa.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, ekonominiai, kultūriniai ryšiai su Europa nutrūko, nes geležinkeliai buvo jau ne pažangos, o sovietinio teroro įrankis – traukiniais judėjo okupantų kariuomenės ir lietuvių tremtiniai į Sibiro tolius. 1939 m. slapta pasirašytas Sovietų Sąjungos ir Vokietijos susitarimas – garsusis Molotovo–Ribentropo paktas – perkirto Europą pusiau: pagal slaptų protokolų susitarimus viena pusė atiteko Hitleriui, kita – Stalinui. Europai kovojant su Hitleriu, Rytų Europos tautos greitai įsitikino, kad agresorių šiame kare ne vienas, o du – Stalinas ne mažesnis kraugerys. 1945 m., kai Europa šventė karo pabaigą, Rytų ir Vidurio Europos šalyse nesiliovė nei karo veiksmai, nei nekaltų civilių gyventojų žudynės. Šios valstybės liko okupuotos dar 50 metų, o žmonių persekiojimas ir represijos nesiliovė per visą Sovietų Sąjungos gyvavimo istoriją.
Kol Stalinas tyliai planavo karą ir slaptomis sutartimis su Hitleriu dalinosi Europą, Vokietija žvangino ginklais ir atviromis kalbomis gąsdino Europos valstybes. Vakarų Europos valstybės tikėjosi išsaugoti pasaulį kovodamos prieš Hitlerį, todėl, 1939 m. paskelbusi karą Vokietijai, Europa manėsi pakilusi į karą prieš patį didžiausią ir vienintelį pasauliui grasantį blogį – karas prieš Vokietiją kartu buvo ir gėrio pasaulyje išsaugojimo viltis. Sovietų Sąjunga šioje situacijoje buvo Vakarų sąjungininkė. Įveikusi Vokietiją, Europa lengviau atsipūtė ir paskelbė, kad karas baigtas, kaltieji nubausti, vėl grįžtama į normalaus gyvenimo vėžes: 1950 m. jau surengtas pirmasis „Formulės-1“ čempionatas, 1954 m. Šveicarijoje įvyko penktasis pasaulio futbolo čempionatas, kurį laimėjo po karo atsigavusi Vakarų Vokietija, 1956 m. suorganizuotas pirmasis „Eurovizijos“ dainų konkursas ir t. t.
Rytų ir Vidurio Europai Antrasis pasaulinis karas nieko gero nežadėjo, nes ši žemyno dalis atsidūrė tarp dviejų agresorių. Per ją ne tik žygiavo abiejų karo sukėlėjų kariuomenės – joje vyko ir pagrindiniai Vokietijos ir Sovietų Sąjungos mūšiai, didžiosios civilių gyventojų žudynės, čia buvo vykdomos pagrindinės tiek sovietų, tiek nacių egzekucijos. Net Europos žydų bendruomenė, kuriai Hitleris 1942 m. paskelbė galutinį sprendimą būti sunaikintai, nepalyginamai stipriau nukentėjo Rytų Europoje – būtent čia įkurtos žmonių naikinimo stovyklos ir vykdytas holokaustas, kurio metu žuvo didžioji žydų bendruomenės dalis. Hitlerinės okupacijos metu Lietuvoje buvo išžudyta apie 200 000 žydų, tarp kurių ir apie 5 000 Utenos krašto žydų.
Karo metu atgimė XIX amžiuje Europoje išnykusi rekrūtų prievolė. Tiek Sovietų Sąjunga, tiek nacistinė Vokietija okupuotuose kraštuose prievartos būdu į savąsias kariuomenes paėmė tūkstančius jaunuolių, kurių didelė dalis žuvo Rytų fronto linijose. Kartais kovoti lietuviams tekdavo net vieniems prieš kitus. Iš viso prievarta į Raudonąją armiją iki 1945 m. Lietuvoje mobilizuoti 44 562 vyrai, iš Utenos krašto – keli šimtai.
Priešingai nei Rytų Europos valstybėse, kurias okupavus ir sunaikinus jų kariuomenes, gyventojai buvo verčiami įsijungti į Vermachtą arba Raudonąją armiją ir kariauti jiems primestą svetimą karą, Vakarų Europos tautos jungėsi į kovą savose, dar neokupuotose ir nesunaikintose valstybėse. Tiek profesionalūs kariai, tiek šauktiniai ir savanoriai, partizanai savose kariuomenėse aiškiai žinojo, už ką ir dėl ko kariauja.
Po pirmojo pasaulinio karo susikūrusios naujosios Rytų ir Vidurio Europos valstybės, siekdamos užtikrinti gerovę visiems savo piliečiams, įgyvendino radikalias žemės reformas, kurių metu žemės gavo tūkstančiai Suomijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos ir kitų šalių bežemių ir mažažemių. Taip buvo padėtas ekonominis pagrindas modernios visuomenės susikūrimui, atsirado gausus vidurinysis socialinis sluoksnis, tapęs išvardintų valstybių gerovės pamatu.
Situacija radikaliai pasikeitė po Antrojo pasaulinio karo, kuomet Sovietų Sąjunga, užgrobusi Rytų ir Vidurio Europą, apskritai panaikino privačią žemės nuosavybę, o gyventojus prievarta suvarė į kolūkius, kurių visa produkcija ir bet koks pelnas priklausė ne į kolektyvinius ūkius neva „susijungusiems“ žemės savininkams, tačiau valstybei. Taip šiose šalyse atgimė dar XIX a. panaikinta baudžiavinė darbo sistema. Didžioji dalis į Sovietų Sąjungos valdžią patekusių gyventojų buvo ne tik apvogti (nacionalizuotas beveik visas jų turtas), bet ir priversti veltui arba už varganą natūrinį atlygį dirbti kolūkiuose.
Utenos regione kolūkiai kūrėsi 1947–1950 m. Į juos buvo suvaryti beveik visi kaimo gyventojai, o pasipriešinusieji – ištremti į Sibirą. Po tokių „reformų“ nedaug trūko, kad Lietuvoje kiltų badas. Ikikarinis žemės ūkio produkcijos lygis buvo pasiektas tik praėjus 20 metų.
Apsigydžiusi karo žaizdas Vakarų Europa po 1950 m. ėmė kurti socialinės gerovės visuomenę. Ženkliai prie to prisidėjo ir 1947 m. JAV valstybės sekretoriaus Džordžo K. Maršalo inicijuota ekonominės paramos programa, vadinamasis Maršalo planas, iki šiol laikomas pačiu sėkmingiausiu užsienio paramos pavyzdžiu istorijoje. Sovietų Sąjunga jį atmetė, neleido juo naudotis nė savo satelitams. Tuo tarpu Vakarų Europa sparčiai stojosi ant kojų – valstybės daugiau lėšų skyrė socialiniam draudimui, pensijoms, sveikatos priežiūrai ir švietimui. Pokarinis ekonomikos šuolis Vakarų Europos valstybėse sukėlė tikrą socialinį perversmą, europiečių viduriniojo sluoksnio bei darbininkijos pragyvenimo lygis išaugo iki lig tol neregėto lygio. Neretai pokarinis Europos ekonomikos pakilimas laikomas XX a. Vakarų Europos aukso amžiumi.
Sovietų Sąjungoje atgijo tai, ką žmonija jau senokai buvo užmiršusi. Stalino valdymo metais ir ypač prasidėjus Antrajam pasauliniam karui šalyje dirbo milijonai vergų – žmonių, kurie dėl įvairių priežasčių buvo apkaltinti esą jie „liaudies priešai“ ir dėl to išsiųsti į milžiniškas Sibiro koncentracijos stovyklas, Gulagą. Greta priverstinio darbo lageriuose Sovietų Sąjungoje praktikuotas dar vienas būdas, kaip kuo pigiau panaudoti naudingus menkai apgyvendinto Sibiro gamtos turtus, – gyventojų tremtis. Taip šimtai tūkstančių lietuvių, latvių, estų, suomių, lenkų ir ukrainiečių karo ir pokario metais už įvairius tariamus nusikaltimus buvo priverstinai iškeldinti į Sibiro platybes, kur baisiomis sąlygomis turėjo dirbti įvairius darbus už menką, dažnai nepakankamą išgyventi atlygį. Iš Utenos krašto į SSRS gilumą 1940–1953 m. buvo perkelta apie 3 000 gyventojų, iš visos Lietuvos – apie 280 000, iš visų trijų Baltijos valstybių – apie 440 000.
Pokarinėje Europoje, kuomet Niurnberge buvo teisiami nacių nusikaltėliai, o Jungtinės Tautos priėmė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, šimtai tūkstančių Sovietų Sąjungos agresijos aukų vergavo koncentracijos stovyklose ar kentė tremtį.
Pokarinėje Vakarų Europoje sparčiai plito žmogaus teisių gynimo judėjimai, buvo priimti itin svarbūs tarptautiniai susitarimai. Šiuo laikotarpiu tarptautiniu mastu į tarptautinius įstatymus ir konvencijas buvo įtraukti klausimai apie žmonių lygybę, genocidą, socialinį teisingumą. Bene svarbiausi paskelbti dokumentai buvo Jungtinių Tautų priimta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (1948 m.) ir Europos Tarybos paskelbta Žmogaus teisių apsaugos konvencija (1950 m.). Šie dokumentai padėjo pamatus šiuolaikinei tolerantiškai žmogaus teisių Europai.
Antrasis pasaulinis karas visus užklupo netikėtai, tačiau į jį įtrauktos tautos skirtingai matė jo priežastis ir kaltininkus, be to, įvairiuose Europos regionuose skyrėsi ir ilgalaikės karo pasekmės.
1945 m. gegužės 8 d. Vakarams oficialiai švenčiant karo pabaigą, karas tebevyko Ramiojo vandenyno regione ir toje pačioje Europoje: stiprus ginkluotas pasipriešinimas Sovietų Sąjungai, prasidėjęs 1944 m., Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir Vakarų Ukrainoje nenutrūko dar ne vienerius metus po oficialios Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Tūkstančiai vyrų, išvengusių ankstesnių represijų ir mobilizacijos į svetimas kariuomenes, pasitraukė į miškus kovoti dėl savo valstybių nepriklausomybės. Ilgiausiai organizuota kova prieš SSRS truko Lietuvoje, iki pat 1953 m. Lietuvos partizanai niekuomet nesitikėjo vieni laimėti šios kovos – jie vylėsi, kad įveikusi nacistinę Vokietiją Vakarų Europa įsijungs į Rytų ir Vidurio Europos tautų pradėtą kovą prieš antrąjį agresorių, kad bus realizuoti 1941 m. Europos valstybių ir JAV priimtos Atlanto chartijos principai, įpareigojantys atstatyti visas iki karo egzistavusias suverenias Europos valstybes. Deja, po Vokietijos sutriuškinimo Rytų ir Vidurio Europos žmonės suprato vieni stoję į kovą su nepalyginamai stipresniu priešu.
Utenos krašte už Lietuvos laisvę kovojo beveik 1 500 partizanų, daugelis jų žuvo. Paskutinysis Aukštaitijos partizanas Antanas Kraujelis išsilaikė iki pat 1965 m.
Kol Rytų ir Vidurio Europos tautos, prievartos būdu įkalintos už geležinės uždangos, buvo verčiamos įgyvendinti komunistinės visuomenės viziją, Vakarų Europoje gimė ir sparčiai plėtojosi naujos, saugios, humaniškos ir solidarios Europos vizija. Pabaigusi Antrąjį pasaulinį karą Vakarų Europa kartu su JAV ėmė kurti bendrą ekonominio bendradarbiavimo ir saugumo erdvę. 1946 m. įsteigtas UNICEF (Jungtinių Tautų Vaikų fondas), turėjęs padėti Antrojo pasaulinio karo nuniokotų šalių vaikams, 1949 m. įkurta NATO (Šiaurės Atlanto sutarties organizacija), gynybinė sąjunga, garantavusi tarpusavio paramą šalims narėms bet kokios karinės agresijos atveju, 1951 m. įkurta Anglių ir plieno sąjunga, tapusi pagrindu tolesniam Europos valstybių solidarizavimuisi ir ekonominiam bendradarbiavimui, Europos Ekonominės Bendrijos ir Europos Sąjungos pirmtakė. Sovietų Sąjungos valdžiai paliktoms Rytų ir Vidurio Europos tautoms vis labiau prarandant viltis susigrąžinti prarastą nepriklausomybę ir grįžti į Europos tautų šeimą, anapus geležinės uždangos esanti Europa vis labiau vienijosi plėtodama ir įgyvendindama bendrus laisvės, demokratijos ir saugumo idealus.