Šiemet sukanka 260 metų, kai gimė Jonas Rustemas (1762–1835) – žymiausias XIX a. pirmos pusės Vilniaus dailininkas, Vilniaus universiteto Piešimo ir tapybos katedros profesorius, savo kūryba ir pedagogine veikla padaręs didelę įtaką XIX a. Lietuvos dailės raidai. Kovo 10 d. Ignalinos krašto muziejuje buvo pristatyta nauja ekspozicija „Jonas Rustemas – dailininkas ir pedagogas (1762–1835)“.

XIX a. pirmoje pusėje Jonas Rustemas dažnai lankydavosi Dūkšto dvare, kur gyveno jo bičiulis Vilniaus universiteto filomatų draugijos veikėjas Tomas Zanas. 1835 m. čia vasarodamas  jis susirgo ir netrukus mirė. Palaidotas gretimų kapinių bažnyčios rūsyje.

Jono Rustemo kūrybos sritys – tai tapyba, piešiniai, kortos, gyvieji paveikslai, architektūrinis švenčių apipavidalinimas. Jonas Rustemas buvo piešimo ir tapybos katedros (1797–1832) dėstytojas. Nuo 1811 m. profesorius, nuo 1819 m. katedros vadovas. XIX a. trečiajame dešimtmetyje J. Rustemo – pedagogo ir organizatoriaus autoritetas labai išaugo. Jis energingai komplektavo paveikslų galeriją, organizavo studentų dailės parodas, ieškojo rėmėjų nepasiturintiems studentams, rūpinosi baigiančiųjų mokslo laipsniais ir stipendijomis, siunčiant juos tobulintis į Peterburgą. J. Rustemas buvo paruošęs Dailės skyriaus pertvarkymo į Dailės fakultetą projektą (1819 m.).

1820 m. J. Rustemas surengė visų dailės katedrų kūrinių parodą, o nuo 1822 m. jos buvo rengiamos kas 2 metai, pavasarį. Parodos rodė katedrų darbo kryptį, metodiką, studentų profesinį pasirengimą ir sugebėjimus. Jose studentai galėdavo parduoti kai kuriuos darbus arba gauti užsakymų. Didžiausią susidomėjimą sukėlė pirmoji J. Rustemo organizuota paroda (1820 m.), į kurią buvo atrinkti kelerių metų kūriniai. Apie ją gana plačiai rašė Vilniaus spauda. Buvusių dailės katedrų auklėtinių straipsniuose minėtos ir gerosios, ir silpnosios mokymo pusės. Tai padėjo tobulinti mokomąjį darbą, padidino katedrų autoritetą universiteto vadovybės, profesūros, visuomenės akyse.

Ekspozicija veiks iki birželio 1 d.